Susipažinkite su Hannah: menininkė ir keliautoja su aistra plaukimui po atviru dangumi

Sportas ir treniruotės kartais gali pasiūlyti didžiausią palengvėjimą sunkiausiais mūsų momentais gyvenime. Ar tai būtų energijos sutelkimas, ar paprasčiausias minčių nukreipimas, tačiau tokie pabėgimai nuo rutinos mūsų gyvenime yra labai svarbūs.

Turbūt yra tik kelios istorijos, kurios geriau atspindį fizinio ir psichologinio gijimo proceso jėgą nei Hannos. Menininkė iš Eastbourne‘o, kuri kiekvieną rytą keliasi anksčiau už patekančią saulę, kad siektų paskui savo aistrą bei gydytų kūną ir mintis.

Pateikiame Hannos istoriją.

„Paprasčiausiai nebesimėgavau plaukimu“

Hannah užsiėmė plaukimu nuo pat mažų dienų, tačiau didžiąją dalį laiko ji praleisdavo vietiniame baseine.

„Plaukiojau su vietiniu klubu, kur dalyvavau neprofesionaliose varžybose iki pat 16 metų“, – pasakojo Hannah.

Nors jai puikiai sekėsi, ilgos valandos baseine Hannah paliko su trūkumo jausmu.

„Nustojau treniruotis, nes jaučiau, kad nebesimėgauju tuo, – sakė Hannah. – Treniruotės buvo labai intensyvios, treniravausi 5-6 kartus per savaitę ir praradau pasimėgavimo jausmą.“

„Plaukimas po atviru dangumi mane padarė gyvą“

Po kelerių metų be plaukimo, Hannah pasiekė dugną. Močiutės netektis bei nenustatyta liga paliko Hannah be vilties ir užsibrėžto tikslo. Tai pasikeitė atradus plaukimą po atviru dangumi.

„Man tai suteikė galimybę dirbti ties savo emocijomis bei vėl atrasti laimę“, – džiaugėsi Hannah.

Šalto vandens sukeliamas džiaugsmas ir vėl užsidegusi meilė plaukimui sukūrė emocijų mišinį, kurį Hannah turėjo suvirškinti prieš pradedant judėti į priekį.

„Man patinka, kad kai jauti šaltį negali galvoti apie nieką kitą, – teigė Hannah. – Tiesiog turi gyventi šiuo momentu ir būti su savimi.“

Vis dėlto šaltas vanduo neatbaidė Hannos nuo šio sporto.

„Pradėjau šalčiausiais metų mėnesiais, – prisiminė Hannah. – Pradėjau sausį ir vanduo buvo ledinis, niekada nebuvau jautusi kažko panašaus. Kalbant atvirai, mane tai padarė labai gyvą.“

„Jaučiausi prastai penkerius metus“

Plaukimas po atviru dangumi padėjo ne tik Hannos psichologinei būsenai, tačiau ir kovoje su liga.

„Jaučiausi prastai penkerius metus ir gydytojai negalėjo nustatyti, kodėl, – sakė Hannah. – Galų gale nuėjau pas mitybos specialistę ir tuomet paaiškėjo, kad mano organizmas netoleruoja 6-7 produktų, įskaitant cukrų, kurio yra visur.“

Procesas, stengiantis laviruoti tarp produktų, kurių ji negali vartoti buvo itin varginantis, o ne gana to, Hannah ilgėjosi jos pamėgto maisto.

„Buvo tikrai nelengva, nes dauguma šių produktų yra svarbi dalis daugumos žmonių mityboje“, – sakė Hannah.

Plaukimas jūroje Hannai padėjo ne tik įveikti problemas, susijusias su produktų netoleravimu, tačiau jaustis dar geriau be jų.

„Plaukiojimas šaltame vandenyje leido kur kas labiau reguliuoti savo sistemą, – pasakojo Hannah. – Man tai suteikė naują tikslą. Dabar nesėdžiu ir negalvoju, kaip man liūdna, kad negaliu kažko valgyti. Aš tiesiog džiaugiuosi galėdama eiti paplaukioti jūroje.“

„Mane tai privertė kur kas labiau susimąstyti, ką valgau, kaip tai veikia mano kūną ir kaip galiu pakeisti valgymo įpročius, jog galėčiau plaukioti kaip įmanoma ilgiau“, – pridėjo Hannah.

„Dabar esu čia dėl saulėtekio“

Plaukiojimas po atviru dangumi Hannai tapo kur kas daugiau nei pabėgimas nuo realybės – dabar tai yra didelė jos gyvenimo ir asmenybės dalis. Ji medituoja, naudojasi ledo voniomis ir jaučia, kad yra dalis kažko didingo.

„Apima jausmas, kad vienu metu esi dalis jūros bei žemės ir tai yra nuostabu. Net negaliu to apibūdinti, tai yra labiausiai neįtikėtinas jausmas“, – neslėpė Hannah.

Hannah vėl surado savo kryptį ir visa tai dėl pasiplaukiojimų jūroje.

„Restauruoju furgoną ir tikiuosi persikelti į jį gyventi vasaros metu. Tikiuosi, kad galėsiu keliauti po visą Angliją ir plaukioti gražiausiose šalies vietose“, – savo planais pasidalijo Hannah.